Visų šventųjų diena 2024, 2025 metais

Visų šventųjų diena

Lapkričio 1-ąją Lietuvoje minima Visų šventųjų diena, skirta prisiminti žmonėms, po mirties pa­skelbtiems šventaisiais. Visų šventųjų pagerbimo diena katalikiškame pasaulyje pradėta minėti dviem amžiais anksčiau nei lapkričio 2-ąją Vėlinės.

Dar VII amžiuje popiežius Bonifacas ketvirtasis lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų atminimo diena. Šią dieną Romos Katalikų bažnyčia yra pa­skelbusi privaloma švente. Lapkričio 1-oji Lietuvoje jau aštuoniolika metų yra nedarbo diena

Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu bei jų pagalba arti­miesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Būtent todėl lapkričio pradžioje mi­nima ne tik Visų šventųjų diena, bet ir Vėlinės.

Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė priva­loma švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur - nedarbo diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio l-oji paskelbta nedarbo die­na. Vėlinės minėtina švente (tačiau darbo diena) paskelbtos 1990 m. spalio 23 d.

Ugnis

Ledinės nakties tamsoje, tolimoje negyvenamoje saloje aplinkybių verčiami susitiko šešetas žmonių. Kiekvienas rankoje laikė po medžio pliauską. Šiaurės jūros miglose pasiklydusioje saloje daugiau nebuvo jokio kito medžio.

Viduryje salos, baigiantis malkoms, lėtai merdėjo ugnis. Spaudė vis nepakenčiamesnis šaltis.

Viena iš šešeto buvo moteris. Ji pastebėjo, kaip liepsnos virptelėjimas apšvietė tamsiaodžio imigranto veidą. Moteris tvirčiau sugniaužė savąją pliauską. Pa­leisti ją niekais, kad sušildytum tinginį, atvykusį vogti iš mūsų darbo ir duonos? Tai jau ne!

Stovintis greta jos vyriškis pamatė nepriklausantį jo partijai žmogų. Niekada, tikrai niekada nedegins savos pliauskos dėl politinio varžovo.

Trečiasis buvo apsirengęs labai skurdžiai ir vis smarkiau gaubėsi riebaluotu švarkeliu, slėpdamas po juo savąjį pagalį. Jo kaimynas, akivaizdu, buvo labai turtingas.

Kodėl vargšas turėtų deginti savo vienintelę pliauską?

Turtuolis sėdėjo galvodamas apie savo turtus: apie dvi vilas, keturis automobilius ir apvalią sumelę ban­ke. Jo telefono baterijos jau buvo išsikrovusios, ir jis žūtbūt stengėsi išsaugoti savąją medžio pliauską, kad nesudegintų jos dėl tų tinginių ir siaurapročių.

Silpnos, beveik užgesusios ugnies atšvaitai išplėšė iš tamsos keršto iškreiptą tamsų imigranto veidą. Kumštyje jis tvirtai spaudė šaką. Puikiai žinojo, kad visi šie bal­taodžiai jj niekina. Niekada nemes savo šakos į ugnies glėbį. Atėjo keršto valanda!

Paskutinis šios grupelės žmogelis buvo menkas ir įtarus. Jei ką ir darė, tai tik dėl išskaičiavimo. Jo mėgs­tamiausias šūkis buvo duoti tik tiems, kurie duoda tau. Už šį medžio gabalą - galvojo sau - jie turėtų brangiai užmokėti.

Taip juos visus ir rado: sugniaužę kumščiuose medžio pliauskas, - jie buvo mirtinai sušalę. Ne dėl išorinio, o dėl vidinio šalčio.

Galbūt ir tavo šeimoje, bendruomenėje priešais tave baigia užgesti ugnis. Rankoje laikai medžio pliauską.

Kaip elgsies?

Bruno Ferrero