Vėlinės 2024, 2025 metais

Vėlinės (Vė̃linės) arba Ilgės[1], katalikų liturgijoje – Visų mirusiųjų paminėjimas (lot. Commemoratio Omnium Fidelium Defunctorum) – mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena minima lapkričio 2 d.

Ar Vėlinės yra nedarbo diena Lietuvoje?

Taip, Vėlinės yra oficiali nedarbo diena Lietuvoje nuo 2020 m. Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. rugpjūčio 20 d. balsų dauguma patvirtino Darbo kodekso pataisą, numatančią, kad lapkričio 2 d. – Vėlinės – įtrauktos į oficialių šventinių dienų sąrašą.

Įstatymo pataisa numato, kad ji įsigalios nuo 2020 m.

Vėlinių tradicijos

Pagal tradicijas lankomi mirusiųjų kapai, uždegamos žvakės.

Ilgės - senoji lietuvių šventė. Ši šventė persipynė su krikščioniškais Vėlinių papročiais. Būdavo papročiai eiti į kapines, pasimelsti prie artimųjų kapo ir susėdus pavalgyti, taip pat pasikviesti kartu neturtingus žmones, juos pavaišinti.

Dar vienas paplitęs paprotys per Vėlines susėsti prie stalo ir pasakoti šiurpes istorijas apie vėles.

Kada atsirado Visų Šventųjų diena?

Vėlines ir Visų Šventųjų dieną daugelis tapatina kaip vieną ir tą pačią šventę, tačiaų šių švenčių kilmė skirtinga.
Lapkričio 1 d. minima Visų Šventųjų diena yra bažnytinė krikščioniška šventė. Šventė atsirado dar ankstyvuosiuose viduramžiuose. Tai bažnyčios tėvų įkūrėjų ir šventųjų atminimo diena. Šią dieną pagerbiami žmonės, po mirties paskelbti šventaisiais, tikimasi, kad jei jiems bus meldžiamasi, jie padės.

Šventinė diena buvo pripažinta 609 m. gegužės 13 d. popiežiaus Bonifacas IV-ojo. Tuomet aukščiausia bažnytinė vadžia pirmąkart paskelbė šią dieną kankinių diena ir Romos Panteone aukojo mišias „palaimintajai mergelei ir visiems kankiniams“, nurodydamas, kad ši šventė turi būti minima kasmet.

O kada atsirado Vėlinių šventė?

Vėlinės, kaip krikščioniška šventė, skirta paminėti visų mirusiųjų atminimą, atsirado XI amžiuje Kliuni vienuolyne Prancūzijoje. Šio benediktinų ordino vienuolyno ir jam pavaldžių vienuolynų vienuoliai pradėjo kasmet dieną po Visų Šventųjų dienos minėti ir visų mirusių krikščionių – ne tik šventųjų – atminimą. Už juos buvo meldžiamasi, aukojamos mišios, tikint, kad tai palengvins mirusiųjų kančias skaistykloje, vargšams dalijama išmalda.