Joninės 2025, 2026 metais

Joninės

Joninės, arba vasaros saulėgrįžos šventė, šven­čiama naktį iš birželio 23-iosios į 24-ąją. Šiaurės pusrutulyje ši šventė žymi ilgiausią vasaros dieną ir trumpiausią naktį. Po Joninių naktys pradeda ilgėti, o dienos - trumpėti.

Lietuvoje Joninės dar kitaip vadinamos Rasų švente, tačiau į Lietuvą atėjus krikščionybei šventė sutapatinta su šv. Jono Krikštytojo varduvėmis.

Joninės garsios savo papročiais - paparčio žiedo ieškojimu, vainikų pynimu, kupoliavimu, meilės ir vestuvių burtais, laužų kūrenimu, šo­kinėjimu per ugnį.

Joninių išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą jos įgyja ypatingų galių. Iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomi namai, tvartai. Ši tradicija vadinama kupoliavimu.

Birželio pabaigoje, Saulėgrąžos metu, kai naktys būna trumpiausios, o gamta klesti auga, švenčiama Rasos šventė, arba Kupolinės ir Jo­ninės.

Rasos šventė turi labai senas tradicijas, kurios susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Lietuvių papročiai išsilaikė dar ir XIX a. Ilgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su darbiniais papročiais bei mitologi­niais vaizdiniais; dėmesys čia buvo nukreiptas j derliaus apsaugojimą nuo stichinių nelaimių - juk birželio pabaigoje prasidėdavo didelės kaitros ir perkūnija su žaibais bei krušomis arba didelės sausros, neretai sunaikindavusios javus.

Papročiai

Nors šventė buvo sukrikščioninta, senieji papročiai liko gajūs. Kai kuriuos jų, nega­lėdama išginti, Bažnyčia įtraukė į savo apeigas. Išlikę senieji elementai - vandens, ugnies, au­gmenijos simbolika, tokie papročiai kaip vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, žoliavimas ir kupoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas, laužų kūrenimas, šokinėjimas per ugnį ir pan. Sukrikš­čionintose apeigose vietoj karčių-kupolių žolynais.